852616380 vmotnam@vmotnam.lt
Select Page

Smurto artimoje aplinkoje arba vyrų smurto prieš moteris šeimoje problematika priskiriama žmogaus teisių gynimo diskursui. Tik tokiame kontekste ši problema gali būti išspręsta – sėkmingas problemos sprendimas priklauso nuo teisingo jos suvokimo ir formulavimo. 
Galinga pasaulinio moterų judėjimo banga, iškilusi XX a. 7-jame dešimtmetyje, paskatino moteris burtis į grupes ir atvirai kalbėtis apie savo gyvenimus. Netikėtai ėmė aiškėti, jog kasdienybėje patiriamas vyrų ar partnerių smurtas yra bendra jų patirtis: gali keistis vardai ir veidai, tačiau subordinacija, išnaudojimas, smurtas ir prievarta jų pačių namuose yra bendra moterų, kaip socialinės grupės, patirtis. Pradžioje moterys net nerado tinkamų žodžių šiai patirčiai įvardinti. Buvo sunku patikėti, kad demokratinėse šalyse, kurių konstitucijos formaliai garantuoja vienodas teises visiems piliečiams, privačios sferos prieblandoje gali nebaudžiami tarpti fizinis ir seksualinis smurtas, engimas ir prievarta. Paaiškėjus, kad valstybės institucijos negina smurtą ir prievartą šeimoje patiriančių moterų ir neteikia joms būtinos pagalbos, buvo imtasi savo pačių pastangomis kurti moterų krizių centrus, kurie turėjo dvejopą funkciją – teikė specializuotą kompleksinę pagalbą aukoms ir kėlė smurto artimoje aplinkoje problemą politiniu lygiu, reikalavo priimti specialius įstatymus ir užtikrinti specializuotą pagalbą, t. y. reikalavo valstybės atsakomybės sprendžiant šią problemą.
Neatsitiktinai ir Vilniaus Moterų namų METODINĖS REKOMENDACIJOS SPECIALIZUOTOS PAGALBOS CENTRŲ DARBUOTOJAMS, SAVANORIAMS BEI APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMĄ ĮGYVENDINANČIŲ INSTITUCIJŲ DARBUOTOJAMS IR SPECIALISTAMS, kurių išsamesniam aptarimui buvo skirtas šios dienos susitikimas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, buvo parengtos apibendrinus pilietinių organizacijų darbą įveikiant su lytimi susijusį smurtą, o ypač Specializuotos pagalbos centrų funkcijas vykdančių moterų NVO patirtį. 2011 metais priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, smurtinių nusikaltimų aukos, nutildytos stigmatizuojančio visuomenės požiūrio, išdrįso viešai prabilti apie savo patirtis, tačiau, ar buvo mūsų visuomenė tam pasiruošusi? Ar praėjus 5 ASAAĮ galiojimo metams, jau gebame jas išgirsti ir teisingai suprasti, suteikti joms būtiną pagalbą, pamatyti šią problemą per nukentėjusio asmens žmogaus teisių ir jo teisėtų lūkesčių prizmę? Tikimės, jog šios metodinės rekomendacijos prisidės prie šių problemų sprendimo.