852616380 vmotnam@vmotnam.lt
Select Page

Smurtas prieš moteris – vyrų problema

Jackson Katz yra pedagogas, rašytojas, filmų kūrėjas ir kultūros teoretikas.  Jis yra vienas iš pradininkų smurto prieš moteris įvekimo ir prevencijos mokymų srityje, vienas iš programos Mentorystė smurto prevencijai (Mentors in Violence Prevention) įkūrėjų, ši programa kvečia vyrus kovoti su vyrų smurtu prieš moteris.


Noriu su jumis pasidalinti perspektyva, keičiančia su lytimi susijusios smurto problemos  suvokimą.  Seksualinė prievarta, smurtas šeimoje, išnaudotojiški santykiai, seksualinis priekabiavimas, seksualinis vaikų išnaudojimas – tai visas diapazonas įvairių reiškinių telpantis į vieną trumpą sąvoką – su lytimi susijęs smurtas.. Smurto klausimai ilgai  buvo laikomi išskirtinai moterų problema, prie kurios sprendimo prisidėdavo kai kurie geri vyrai, bet mano manymu toks apibrėžimas yra problematiškas ir aš su juo nesutinku. Nemanau, kad su lytimi susijusio smurto problema yra išskirtinai moterų problema, prie kurios sprendimo prisideda kai kurie geri vyrai. Tiesą sakant, aš teigiu, kad tai, visų pirmiausia yra vyrų problemos.

(Plojimai)

Žinoma, tai taip pat ir moterų problema, ir aš tai pripažįstu, tačiau smurto lyties pagrindu įvardijimas kaip vien tik moteris liečiantis klausimas yra dalis problemos dėl daugelio priežasčių.

Pirmiausia  todėl, kad toks įvardijimas suteikia vyrams dingstį nekreipti į tai dėmesio. Tiesa? Daugelis vyrų išgirdę sąvoką Moterų klausimai yra linkę nebesiklausyti, nes mes manome: „Ei, aš vaikinas, o tai skirta mergaitėms” arba „Tai skirta moterims„.  Ir todėl dauguma vyrų iš tiesų ir neišgirsta daugiau nei pirmo sakinio. Taip, tarsi išgirdus terminą Moterų klausimai,  kokia  mikroschema įsijungtų mūsų smegenyse ir neuroniniai keliai dėmesį pakreiptų kita linkme. Tas pats vyksta ir su žodžiu lytis, nes dauguma žmonių girdėdami žodį lytis galvoja, kad turima omenyje moteris. Taigi, jie galvoja, kad lyčių klausimai yra sinonimiški moterų klausimams. Yra tam tikros painiavos suvokiant terminą lytis.

Ir išties, leiskite man paaiškinti šią painiavą  pasitelkiant analogiją. Taigi pakalbėkime trumpai  apie rasę. JAV, kai girdime žodį rasė, daug žmonių galvoja, kad tai Afroamerikiečiai, Lotinai, Amerikos indėnai, išeiviai iš Pietų Azijos, Ramiojo vandenyno salų, ir taip toliau. Daug žmonių, išgirdę žodį seksualinė orientacija mano, kad kalbama apie gėjus, lesbietes, biseksualus.  Taip pat, kaip daugelis žmonių, išgirdę žodį lytis, mano, kad kalbama apie moteris. Kiekvienu atveju, į dominuojančią grupę nėra kreipiamas dėmesys. Tiesa? Tarsi baltieji žmonės nenori turėti tam tikros rasinės tapatybės  arba priklausyti tam tikrai rasinei kategorijai ar konstruktui, tarsi heteroseksualūs žmonės neturi seksualinės orientacijos, ar vyrai neturi lyties. Tai yra vienas iš būdų, kurį naudodamos  dominuojančios sistemos išlieka ir atkuria pačios save. Iš dominuojančios grupės retai reikalaujama  galvoti apie jos dominavimą, nes vienas svarbiausių galios ir privilegijų bruožų, – tai galimybė būti neanalizuojamoms,  faktiškai joms leidžiama  išlikti nematomoms diskurse, kuris iš tiesų mus ir liečia.  Ir tiesiog nuostabu, kaip tai veikia kalbant apie smurtą šeimoje ir seksualinę prievartą, kaip vyrai iš esmės buvo ištrinti iš didžiosios dalies pokalbių, kai iš tikrųjų temos centre yra jie patys.

Pademonstruosiu jums tai apie ką kalbu naudodamasis senovinėmis priemonėmis. Kai kuriais esminiais aspektais esu senosios mokyklos atstovas. Aš kuriu filmus – taigi dirbu su aukštosiomis technologijomis, bet kaip pedagogas vis dar naudojuosi senosiomis priemonėmis. Noriu su jumis pasidalinti pratimu per sakinio struktūros lygius iliustruojančiu, kaip mes galvojame, kaip mes tiesiogiai naudojame kalbą, kuri sąmoksliškai mūsų dėmesį nukreipia nuo vyrų. Tai ypač akivaizdu  kalbant apie smurtą šeimoje, bet jūs galite pasitelkti ir kitas analogijas. Šis pavyzdys paimtas iš feministės kalbininkės Julia Penelope darbų.

Pradėkime nuo labai paprasto anglų kalbos sakinio: „Jonas sumušė Mariją „. Tai taisyklingas anglų kalbos sakinys. Jonas yra subjektas. Sumušė veiksmažodis. Marija yra objektas. Taisyklingas sakinys. Dabar pereikime prie antro sakinio, kuris išreiškia tą patį tik neveikiamąją nuosaka. „Marija buvo sumušta Jono.” O dabar pastebėkime, kiek daug nutiko viename sakinyje. Mes nukeliavome nuo „Jonas sumušė Marija” iki „Marija buvo sumušta Jono”. Vienu sakiniu mes perkėlėme savo dėmesį nuo Jono į Mariją, ir jūs galite pastebėti, kad Jonas labai arti sakinio galo, galima sakyti, taip arti, kad net gali iškristi iš mūsų psichologinio suvokimo žemėlapio. Trečias sakinys, Jonas dingo, ir mes turime „, Marija buvo sumušta”, ir dabar viskas tik apie Mariją. Mes net nebegalvojame apie Joną. Dėmesys orientuotas tik į Mariją. Pastaruoju metu, terminui „sumušta” yra sinonimiškai naudojamas terminas „mušama”, taigi turime „Marija buvo mušama.” Ir paskutinis sakinys šioje sekoje, kylantis iš kitų –  „Marija yra mušama moteris.” Taigi dabar Marijos pagrindinė tapatybė – Marija yra mušama moteris – tai, kas visų pirma jai buvo padaryta Jono. Bet mes pademonstravome, kad Jonas jau seniai išnyko iš mūsų pokalbio.

Visi, kurie dirbame šiose srityje ir siekiame įveikti smurtą šeimoje bei seksualinę prievartą, žinome, kad aukos kaltinimas yra plačiai paplitęs, kitaip tariant, kaltinamas asmuo, kuriam kažkas buvo padaryta, o ne asmuo, kuris tai padarė. Ir mes tada sakome – kodėl šios moterys ėjo su tais vyrais? Kodėl jos traukia tokius vyrus? Kodėl jos nuolat grįžta? Ką ji dėvėjo tame vakarėlyje? Koks kvailas poelgis. Kodėl ji gėrė su tais vaikinais tame viešbučio kambaryje? Tai aukos kaltinimas, ir tam yra daugybė priežasčių, bet viena iš jų yra ta, kad visa mūsų kognityvinė (pažinimo) struktūra yra sukurta kaltinti aukas. Visa tai pasąmoninga. Visa mūsų kognityvinė (pažinimo)  struktūra yra sukurta užduoti klausimus apie moteris ir moterų pasirinkimus, ir ką jos darė, galvojo, dėvėjo. Ir aš nesiruošiu perrėkti žmonių užduodančių šiuos klausimus apie moteris, gerai? Tai teisėtas dalykas, paklausti. Bet išsiaiškinkime tai: užduodami klausimus apie Mariją, mes nepadarysime nieko, kas padėtų užkirsti kelią smurtui.

Mes turime užduoti kitokius klausimus. Jūs jau numanote, kur link aš suku, tiesa? Užduodami klausimai neturi būti apie Mariją. Jie turi būti apie Joną. Klausti turime apie tai, kaip ir kodėl Jonas muša Mariją.  Kodėl smurtas šeimoje vis dar tebėra didelė problema Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje? Kas vyksta? Kodėl tiek daug žmonių išnaudoja fiziškai, emociškai, verbaliai, ir kitu būdu, moteris ir merginas, vyrus ir berniukus, kuriuos jie teigia mylį? Kas vyksta su vyrais? Kodėl tiek daug suaugusių vyrų seksualiai išnaudoja mergaites ir berniukus? Kodėl tai tokia dažna problema mūsų visuomenėje ir visame pasaulyje? Kodėl mes vėl ir vėl girdime apie naujus skandalus,  kylančius didžiosiose institucijose, tokiose kaip Katalikų Bažnyčia, Penn State futbolo programos, Amerikos skautų organizacija ir panašiai? Vietos bendruomenėse visoje šalyje, visame pasaulyje, tiesa? Mes nuolatos apie tai girdime.  Seksualinis vaikų išnaudojimas. Kas vyksta su vyrais? Kodėl tiek daug vyrų prievartauja moteris mūsų visuomenėje ir visame pasaulyje? Kodėl tiek daug vyrų išprievartauja kitus vyrus? Kas vyksta su vyrais? Ir koks gi tada yra vaidmuo įvairių mūsų visuomenės institucijų,jei joms dalyvaujant smurtaujantys vyrai kuriami pandeminiu lygiu?

Svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie atskirus nusikaltėlius. Mes bandome suprasti, kokia už to slypi daug gilesnė, sisteminė socialinė problema. Jūs žinote, kad nusikaltėliai nėra monstrai, kurie iššliaužia iš pelkių ir atėję į miestą  ima daryti savo bjaurus darbus, o juos pabaigę atsitraukia atgal į tamsą. Tai būtų labai naivus suvokimas, tiesa? Nusikaltėliai yra daug labiau normalūs ir daug labiau kasdieniški nei mes norėtume pripažinti. Taigi klausimas, ką mes darome čia, mūsų visuomenėje ir pasaulyje? Kokie yra įvairių institucijų vaidmenys padedantys gaminti smurtaujančius vyrus? Kokį  vaidmenį čia vaidina religinių įsitikinimų sistemos, sporto kultūra, pornografijos subkultūra, šeimos struktūra, ekonominė sistema ir kaip tai persikloja su rasinėmis ir etninėmis  problemomis? Kaip visa tai veikia?

Ir tik tada, kai pradedame bandyti susieti šiuos dalykus į vieną visumą ir pradedame užduoti  teisingus klausimus, tada mes galime kalbėti apie tai, kaip galėtume įtakoti pokyčius, kitaip tariant, kaip mes galėtume padaryti kažką kitaip? Kaip mes galime pakeisti praktikas? Kaip mes galime pakeisti berniukų socializaciją ir vyriškumo apibrėžimą, nes tai veda į šiuos dabartinius rezultatus? Tai yra klausimai, kuriuos mes turime užduoti ir tai yra darbas, kurį turime daryti, tačiau jei esame pernelyg sutelkę ties tuo, ką daro ir galvoja moterys santykiuose ar kitur, nieko nepasieksime.

Dabar aš suprantu, kad daugybė moterų, kurios bandė kalbėti apie šias problemas šiandien, vakar ir metų metus, dažnai būdavo nutildomos, nušaukiamos dėl šių savo pastangų. Jos vadinamos bjauriais vardais kaip vyržudės ir vyrų nekentėjos ir kitokiais įžeidžiančiais vardais kaip feminacės. Tiesa? Ir jūs žinote apie ką visa tai? Tai vadinama – nužudyti pasiuntinį. Tai reiškia, kad moterys, kurios stojasi ir kalba už save bei  kitas moteris, taip pat vyrus ir berniukus, yra nutildomos, joms siunčiamas pranešimas, kad užsičiauptų, negriautų esančios sistemos, nes mums nepatinka kai žmonės siūbuoja valtį. Mums nepatinka, kai žmonės suabejoja mūsų galia. Iš esmės, jūs geriau sėskitės ir užsičiaupkit. Ir ačiū Dievui, kad moterys to nepadarė. Ačiū Dievui, kad mes gyvename pasaulyje, kuriame yra tiek daug moterų lyderių, kurios gali pasipriešinti ir priešinasi sistemai.

Tačiau vienas iš galingų vaidmenų, kurį gali atlikti vyrai šiame darbe, tai  galėjimas pasakyti kai ką, ko kartais moterys negali pasakyti, arba dar geriau, mes galime būti išgirsti tada,  kai moterys -negali. Dabar aš suprantu, kad tai problema. Tai seksizmas. Bet tai tiesa. Ir vienas iš tų dalykų, kuriuos aš sakau vyrams, savo kolegoms, yra tai,  kad mums reikia daugiau vyrų, kurie turi drąsos ir stiprybės atsistoti ir išsakyti tai,  stoti drauge su moterimis, o ne prieš jas ir neapsimesti, kad tai yra mūšis tarp lyčių ar kokia kitokia, nesąmonė. Mes gyvename pasaulyje kartu.

Ir, beje, vienas iš dalykų, kuris tikrai mane jaudina, tai tam tikra retorika prieš feministes ir kitus įsijungusius į judėjimus prieš smurtą prieš moteris į prievartos aukų judėjimus visame pasaulyje, neva  šie judėjimai yra anti-vyriški, nukreipti prieš vyrus. Nes kaip tada dėl visų berniukų, kurie yra smarkiai neigiamai veikiami suaugusių vyrų, kurie smurtauja prieš jų motinas, seseris bei juos pačius? Kaip dėl tų visų berniukų? Visų jaunų vyrų ir berniukų, kurie buvo traumuoti suaugusių vyrų smurto? Ar žinote ką? Ta pati sistema, kuri kuria prieš  moteris smurtaujančius vyrus, kuria ir vyrus smurtaujančius prieš kitus vyrus. Jei norime kalbėti apie aukas vyrus, pakalbėkime apie juos. Dauguma smurtą patyrusių vyrų yra kitų vyrų smurto aukos. Taigi, tai kažkas, ką tiek moterys, tiek vyrai turi bendro. Mes visi esame vyrų smurto aukos. Taigi, tai yra mūsų tiesioginis ir asmeninis interesas, jau nekalbant apie tai, kad aš ir dauguma vyrų, kuriuos pažįstu, savo gyvenime turime moterų ir mergaičių, kurios mums begalo rūpi, mūsų šeimoje, mūsų draugų rate ir kitur. Taigi, yra tiek daug priežasčių, kodėl mums reikia vyrų, kurie nebijotų ir prabiltų. Sakant garsiai tai atrodo akivaizdu. Ar ne? Dabar, dirbdami sporto kultūroje, JAV armijoje, mokyklose, aš ir mano kolegos esame pradininkai metodo, vadinamo stebėtojo požiūris į su lytimi susijusio smurto prevenciją.

Ir aš norėčiau jus supažindinti su pagrindiniais stebėtojo požiūrio aspektais, nes tai stiprus tematinis poslinkis. Nors jis apjungia daug įvairios informacijos, tačiau šio požiūrio ašis yra nuostata, leidžianti matyti vyrus ne kaip smurtautojus, o moteris ne  kaip smurto aukas, ar moteris kaip smurtautojas, o vyrus kaip aukas arba bet kokiu kitokiu deriniu. Aš naudojuosi lyčių priešingumu, tačiau aš žinau, kad yra daugiau nei vyras ir moteris, yra daugiau nei vyriška ir moteriška. Yra smurtaujančių moterų ir, žinoma, yra vyrų aukų. Yra platus spektras. Tačiau užuot matant jį dvilypiu, susikoncentruokime į visus ir save, į tai ką mes vadiname stebėtojo požiūriu. Stebėtojas yra suprantamas kaip bet kas, kas nėra smurtautojas ar auka dabartinėje situacijoje, todėl kitaip tariant, tai draugai, komandos draugai, kolegos, bendradarbiai, šeimos nariai, visi tie, kas nėra tiesiogiai įsitraukę į smurtavimo diadą, bet esame įtraukti į socialinius, šeimos, darbo, mokyklos ir kitus bendraamžių kultūros ryšius, santykius su kitais žmonėmis, kurie gali būti tokioje situacijoje. Ką mes darome? Kaip mes imame kalbėti? Kaip mes priverčiame savo draugus nelikti abejingais esamai situacija? Kaip mes remiame savo draugus? Bet kaip mes neliekame tylūs susidūrę su smurtu?

Dabar, kai kalbame apie vyrus ir vyrų kultūrą, tikslas yra pastūmėti nesmurtaujančius vyrus abejoti smurtaujančiais, mesti jiems iššūkį. Ir kai aš sakau smurtaujančius, aš turiu omenyje ne tik vyrus, kurie muša moteris. Mes ne tik sakome, kad vyras, kurio draugas smurtauja prieš savo draugę, turi sustabdyti jį smurtinio epizodo metu. Tai naivus būdas sukurti socialinius pokyčius. Tai kartu ir tęstinumas, mes stengiamės pasiekti, kad vyrai stabdytų vienas kitą. Taigi, pavyzdžiui, jei esate vaikinas ir su vaikinais žaidžiate pokerį, kalbatės, leidžiate drauge laiką, be moterų, ir koks vaikinas sako kažką seksistinio, žeminančio ar įžeidžiančio moteris, vietoje to, kad juoktumėtės drauge ar apsimestumėte, kad negirdėjote, vyrui reikia atsakyti: „Ei, tai ne juokinga. Žinai, tai gali būti mano sesuo ir ar gal galite juokauti apie ką nors kitą? Ar galėtumėte kalbėti apie ką nors kitą? Man nepatinka tokio pobūdžio kalbos”. Tiesiog, jei jūs esate baltaodis ir kitas baltaodis asmuo pasako rasistinį komentarą, jūs tikėtumėtės, aš tikėčiausi, kad to baltaodžio rasistinis pasisakymas būtų nutrauktas jūsų ar kito kolegos baltaodžio. Kaip ir su heteroseksualumu, jei esate heteroseksualus asmuo nenaudojantis priekabiaujančio ir užgaulaus elgesio nukreipto į kitos seksualinės orientacijos žmones, bet nieko nesakote matydami kitus tai darant, jūsų tyla yra pritarimo ir bendrininkavimo forma?

Taigi, stebėtojo požiūris suteikia žmonėms priemones nutraukti šį procesą ir prakalbėti bei sukurti tarpusavio kultūros klimatą, kur užgaulus, smurtaujantis elgesys bus vertinamas kaip nepriimtinas, ir ne tik todėl, kad tai neteisėta, bet todėl, kad tai neteisinga ir nepriimtina šioje kultūroje. Ir jei mes atsidursime ten, kur seksistiškai besielgiantys vyrai neteks savo turimo statuso, jauni vyrai ir berniukai, kurie elgiasi seksistiškai ir įžeidžiančiai moterų ir mergaičių atžvilgiu, taip pat ir kitų berniukų ir vyrų atžvilgiu, neteks savo statuso,- pamatysime radikaliai sumažėjusią prievartą ir smurtą. Kadangi tipiškas nusikaltėlis nėra ligonis ar kvailys. Jis normalus vyrukas visais kitais atžvilgiais. Ar ne?

Iš daugelio puikių dalykų, kuriuos pasakė Martinas Liuteris Kingas per savo trumpą gyvenimą buvo ir tai: „Galų gale, kas skaudina labiausiai yra ne mūsų priešų žodžiai, bet mūsų draugų tyla.” Galų gale, kas skaudina labiausiai yra ne mūsų priešų žodžiai, bet mūsų draugų tyla. Per daug tylos buvo ir yra vyrų kultūroje aplink šią nuolat vykstančią vyrų smurto prieš moteris ir vaikus tragediją, ar ne taip? Per daug tylos. Aš sakau, kad mes turime nutraukti šią tylą, ir mums reikia daugiau vyrų balsų.

Tai lengviau pasakyti nei padaryti,  sakydamas tai aš žinau, kad nėra lengva vyrų kultūroje vaikinams mesti iššūkį vienas kitam, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl dalis paradigmos kitimo turi atsitikti ne tik per supratimą, kad tai vyrų problema, bet taip pat per suvokimą, kad tai yra ir vyrų lyderystės problema. Nes galiausiai atsakomybė dėl pokyčių neturėtų kristi ant mažų berniukų,  paauglių ar studentų vyrų pečių. Ši atsakomybė turėtų būti skirta suaugusiems vyrams turintiems galios. Būtent suaugę vyrai turintys galios turi būti laikomi atsakingais už lyderystę šioje srityje, nes kai kas nors pasisako tarp bendraamžių, ima abejoti ir įsikiša, jis ar ji būna lyderiu/lydere, tiesa? Tačiau iš esmės  būtina, kad daugiau suaugusių vyrų, turinčių galios, pradėtų teikti pirmenybę šiems klausimams, šios problemos sprendimui, tik, deja,  to vis dar pasigendame, ar ne?

Prieš keletą metų, kai intensyviai dirbau su JAV karinėm pajėgom ir kitomis tarnybomis, vienos vakarienės metu moteris man uždavė klausimą. Manau, ji jautėsi šiek tiek susipažinusi  su šia sritimi, todėl paklausė,- „Taigi, kaip ilgai jūs užsiimate jautrumo mokymais su jūrų pėstininkais?“

Ir aš pasakiau: „Su visa derama pagarba, aš nevykdau jautrumo mokymų jūrų pėstininkams. Aš vedu jūrų pėstininkams lyderystės programą „.

Žinau, kad toks atsakymas gali pasirodyti šiek tiek pasipūtęs, bet svarbu šiuos dalykus skirti. Aš netikiu, kad tai, ko mums reikia, yra jautrumo mokymai. Mums reikia lyderystės mokymų, nes, pavyzdžiui, kai profesionalus treneris arba beisbolo komandos ar futbolo komandos vadovas – aš taip pat plačiai dirbu šioje srityje – leidžia sau naudoti seksistinius, rasistinis komentarus, homofobiškus pareiškimus, vėliau apie tai diskutuojama sporto bloguose, radijo laidose. Ir kai kurie žmonės sako: „Na, jam reiktų lankyti jautrumo mokymus.” Kiti sako: „Baikit jau. Jūs žinote, tas politinis korektiškumas siautėja visur, jis tiesiog padarė kvailą pareiškimą. Judėkit toliau.” Mano argumentas toks, jam nereikia jautrumo mokymų. Jam reikia lyderystės, vadovavimo mokymų, nes jis yra blogas vadovas, nes visuomenėje, kuriai būdinga lyčių ir seksualinė įvairovė – (Plojimai) – rasinė ir etninė įvairovė, išsakydami tokius komentarus jūs esate žlugęs kaip lyderis, kaip vadovas. Jei mes galėtume perduoti šią žinutę, kuria su jumis dabar dalinuosi, galią ir jėgą turintiems vyrams ir moterims, esantiems visose mūsų visuomenės institucijų valdžios ir galios lygiuose, tai pakeistų žmonių mąstymo paradigmą.

Žinote, pavyzdžiui, aš esu nemažai dirbęs  įvairiuose kolegijų ir universitetų lengvosios atletikos skyriuose visoje Šiaurės Amerikoje. Mes žinome tiek daug apie tai, kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir seksualinei prievartai, tiesa? Nėra jokio pasiteisinimo kolegijai ar universitetui neturėti prevencinių mokymų smurto šeimoje ir seksualinės prievartos mažinimo srityje privalomų visiems studentams sportininkams, treneriams, administracijos darbuotojams, esančių jų ugdymo proceso dalimi. Mes žinome pakankamai ir tai mes galime lengvai padaryti. Bet žinote ko trūksta? Lyderystės. Bet tai ne studentų sportininkų lyderystė. Tai atletikos direktoriaus, universiteto prezidento, atsakingų žmonių, kurie priima sprendimus dėl išteklių ir kurie priima sprendimus dėl prioritetų institucinėje aplinkoje, lyderystė. Daugeliu atvejų  tai yra didžiausia vyriškos lyderystės nesėkmė.

Pažvelkite į Penn State. Penn State yra viena iš institucijų, kuriai ypač reikalingas stebėtojo požiūris. Būta tiek daug šios rūšies situacijų, kai galingas pozicijas užimantys vyrai  nesugebėjo apsaugoti vaikų, šiuo atveju berniukų. Tai neįtikėtina, tikrai. Tačiau, kai įsigiliname, suprantate, kad esti spaudimas vyrams. Vyrų tarpusavio kultūroje yra suvaržymų, ir štai todėl mes turime skatinti vyrus išsilaisvinti iš šių suvaržymų ir spaudimo.

Ir vienas iš būdų tai padaryti yra perduoti žinią, kad yra daugybė vyrų, kuriems giliai rūpi šios problemos, šie klausimai. Aš tai žinau. Man teko dirbti su vyrais, su  paaugliais, susiduriant su dešimtim tūkstančių, šimtais tūkstančių vyrų, jau daugelį dešimtmečių. Baisu pasidaro pagalvojus, kiek daug jau metų. Yra daug vyrų, kuriems giliai rūpi šios problemos, tačiau šio rūpesčio nepakanka. Mums reikia daugiau stiprių vyrų, drąsių, ryžtingų, pasižyminčių moraliniu principingumu, siekiančių nutraukti mūsų pritariančią tylą ir paskatinti kiekvieną stoti drauge su moterimis, o ne prieš jas.

Išties, mes esame moterims tai skolingi.  Apie tai nėra nė kalbos. Tačiau mes taip pat skolingi ir savo sūnums. Mes esame skolingi taip pat ir jauniems vyrams, augantiems visame pasaulyje, tiems, kurie tam tikrose situacijose negalėjo nepasirinkti būti vyrų kultūros dalimi, kultūros, kuri jiems diktuoja tik vienpusišką kelią į vyriškumą. Tai nebuvo jų pasirinkimas. Mes, tie, kurie turime galimybę rinktis, turime ir atsakomybę prieš juos taip pat.

Aš tikiu, kad vyrai ir moterys, dirbantys kartu, paskatins transformaciją ir sukurs pokyčius tam, kad ateities kartos nebesusidurtų su tokio lygio tragedijomis, su kokiomis mes dabar kasdien susiduriame.

Aš žinau, mes galime tai padaryti. Mes galime padaryti geriau.

Labai ačiū.

http://www.ted.com/talks/jackson_katz_violence_against_women_it_s_a_men_s_issue.html

Call Now Button