Select Page

Asociacija Vilniaus Moterų namai bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Metodines rekomendacijas, kurias ir pristatė įvairių žinybų atstovams 2017 02 10, dalyvaujant Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui.

Autoriai tikisi, jog šis kolektyvinis darbas, paremtas 20 metų patirtimi, teikiant pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims, bei tarptautinės gerosios praktikos žinojimu, sukauptu keletą dešimtmečių aktyviai dalyvaujant pasauliniame moterų judėjime, bus naudingas skaitytojams. 
Jis skiriamas, visu pirma, specializuotos pagalbos centrų darbuotojams ir savanoriams, teikiantiems valstybės garantuojamą specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims, taip pat profesinių grupių atstovams, asmenims ir organizacijoms, su kuriomis smurtą ir prievartą patiriantys asmenys susiduria siekdami savo pažeistų teisių įtvirtinimo. Taip pat tikėtina, jog šios metodinės rekomendacijos sudomins ir aukštųjų mokyklų akademines bendruomenes, ypatingai teisės, psichologijos ir kitų socialinių mokslų atstovus, studentus ir dėstytojus, siekiančius gilintis į smurto artimoje aplinkoje problematiką, apsaugos ir pagalbos aukoms metodų tobulinimą bei jų taikymą, įveikiant su lytimi susijusį smurtą. 
Jau keletą dešimtmečių vakarų šalyse atliekami su lytimi susijusio smurto tyrimai, stengiantis išsamiai nušviesti, šio reiškinio priežastis, dinamiką bei pasekmes aukoms ir visiai visuomenei, siekiama įvertinti su šiais nusikaltimais susijusius valstybių patiriamus ekonominius kaštus, bei ieškoma efektyvios trumpalaikės ir ilgalaikės pagalbos priemonių. Lietuvoje tai yra pirmas toks bandymas apibendrinti per keletą dešimtmečių sukauptas žinias, tyrimų rezultatus, vienoje vietoje pateikti svarbiausius tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius smurto artimoje aplinkoje įveikimą, bei suformuluoti rekomendacijas įvairių profesinių grupių atstovams ir institucijų darbo tobulinimui. 

Šios metodinės rekomendacijos vertingos tuo, jog pateikia smurto artimoje aplinkoje problemą kaip žmogaus teisių diskurso dalį, kuri iki šios buvo klaidingai priskiriama socialinei atskirčiai, kas sąlygojo neadekvačių šios problemos sprendimo būdų pasirinkimą. Rekomendacijomis siekiama įtvirtinti tam tikrą pasaulėžiūrinį pagrindą, leidžiantį efektyviai spręsti šią problemą, žvelgiant per nukentėkusio asmens apsaugos ir pagalbos poreikių bei teisėtų lūkesčių prizmę, todėl tikimės, jog Rekomendacijos bus ypatingai naudingos kiekvienam regioniniam SPC ir padės vykdyti mūsų nelengvą, bet labai prasmingą darbą, ginant ir įtvirtinant moterų teises kaip visuotines ir nedalomas žmogaus teises, apsaugant smurtą šeimoje patiriančias moteris nuo jų partnerių ar sutuoktinių smurto. 
Baigdami, norime pasidžiaugti, jos šis kolektyvinis darbas išsiskleidė laike ir erdvėje kaip džiugus ir kūrybingas procesas, mums patiems netikėtai, pritraukęs tiek daug talentingų, kompetetingų žmonių, savo srities ekspertų, pasiryžusių aukoti savo laiką, žinias, dalintis savo sukaupta patirtimi bendram labui, tam, kad šios metodinės rekomendacijos išvystų dienos šviesą. Norime nuoširdžiai padėkoti ekspertams: Steponui Kulbauskui, Editai Brožaitienei, Vytautas Lamauskui, Nomedai Cibarauskienei, Irenai Adomėnienei, Dovilei Prunskaitei, Šarūnui Ivanauskui, Viktorijai Lygnugarienei ir Jurgitai Rudgalvytei. Taip pat dėkojame visiems, skirtinguose šių metodinių rekomendacijų rengimo etapuose įsijungusiems į kolektyvinį darbą ir prisidėjusiems jo rezultato. Visu pirma dėkojame NVO koalicijos Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės narėms, Angelei Barauskienei, Alytaus miesto moterų krizių centras, Daivai Baranauskei, labdaros ir paramos fondas Frida, Irmai Zabulionytei, Lietuvos agentūros “SOS vaikai” Panevėžio skyrius, Dianai Stankaitienei ir Aldona Mocevičienei, Klaipėdos regiono moterų informacijos centras, Elvyrai Lasskajai, Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras, Nijolei Meilutienei, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras, Salomėjai Jasudienei, Moterų veiklos inovacijų centras, o taip Elingai Zelionkaitei ir visam Vilniaus Moterų namų kolektyvui, Daliai Kaladinskienei, Salomėjai Zaksaitei ir mūsų šauniajai redaktorei Rūtai Klišytei. Visiems jums nuoširdžiai ačiū!  


Smurto artimoje aplinkoje arba vyrų smurto prieš moteris šeimoje problematika priskiriama žmogaus teisių gynimo diskursui. Tik tokiame kontekste ši problema gali būti išspręsta – sėkmingas problemos sprendimas priklauso nuo teisingo jos suvokimo ir formulavimo. 
Galinga pasaulinio moterų judėjimo banga, iškilusi XX a. 7-jame dešimtmetyje, paskatino moteris burtis į grupes ir atvirai kalbėtis apie savo gyvenimus. Netikėtai ėmė aiškėti, jog kasdienybėje patiriamas vyrų ar partnerių smurtas yra bendra jų patirtis: gali keistis vardai ir veidai, tačiau subordinacija, išnaudojimas, smurtas ir prievarta jų pačių namuose yra bendra moterų, kaip socialinės grupės, patirtis. Pradžioje moterys net nerado tinkamų žodžių šiai patirčiai įvardinti. Buvo sunku patikėti, kad demokratinėse šalyse, kurių konstitucijos formaliai garantuoja vienodas teises visiems piliečiams, privačios sferos prieblandoje gali nebaudžiami tarpti fizinis ir seksualinis smurtas, engimas ir prievarta. Paaiškėjus, kad valstybės institucijos negina smurtą ir prievartą šeimoje patiriančių moterų ir neteikia joms būtinos pagalbos, buvo imtasi savo pačių pastangomis kurti moterų krizių centrus, kurie turėjo dvejopą funkciją – teikė specializuotą kompleksinę pagalbą aukoms ir kėlė smurto artimoje aplinkoje problemą politiniu lygiu, reikalavo priimti specialius įstatymus ir užtikrinti specializuotą pagalbą, t. y. reikalavo valstybės atsakomybės sprendžiant šią problemą.
Neatsitiktinai ir Vilniaus Moterų namų METODINĖS REKOMENDACIJOS SPECIALIZUOTOS PAGALBOS CENTRŲ DARBUOTOJAMS, SAVANORIAMS BEI APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMĄ ĮGYVENDINANČIŲ INSTITUCIJŲ DARBUOTOJAMS IR SPECIALISTAMS, kurių išsamesniam aptarimui buvo skirtas šios dienos susitikimas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, buvo parengtos apibendrinus pilietinių organizacijų darbą įveikiant su lytimi susijusį smurtą, o ypač Specializuotos pagalbos centrų funkcijas vykdančių moterų NVO patirtį. 2011 metais priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, smurtinių nusikaltimų aukos, nutildytos stigmatizuojančio visuomenės požiūrio, išdrįso viešai prabilti apie savo patirtis, tačiau, ar buvo mūsų visuomenė tam pasiruošusi? Ar praėjus 5 ASAAĮ galiojimo metams, jau gebame jas išgirsti ir teisingai suprasti, suteikti joms būtiną pagalbą, pamatyti šią problemą per nukentėjusio asmens žmogaus teisių ir jo teisėtų lūkesčių prizmę? Tikimės, jog šios metodinės rekomendacijos prisidės prie šių problemų sprendimo.