Išties apmaudu, kad diskusijoje nedalyvavo nei vienas Specializuotos pagalbos centras, t. y. nevyriausybininkai, ir tai, manyčiau, akmenukas į Lygių galimybių kontrolierės daržą. Kas jau kas, o ji tai turėtų žinoti, kad YRA moterų nevyriausybinių organizacijų, nuo įsikūrimo dirbančių būtent MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ SRITYJE, ir joms tikrai nepriklauso konservatyvios biudžetinės savivaldybių įstaigos, teikiančios apgyvendinimo paslaugas. Žinoma, dėl įstatymų leidėjo „neapsižiūrėjimo“, vis dar dirbančios ne pagal ASAAĮ, bet pagal Socialinių paslaugų įstatymą, kuriame smurtą patiriantis asmuo apibrėžiamas taip: „Socialinės rizikos suaugęs asmuo – darbingo amžiaus asmuo, esantis socialiai atskirtas dėl to, kad elgetauja, valkatauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir yra iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinių paslaugų įstatymas, 2 str. 6 d.)“ Moterų gi organizacijos pabrėžia, jog smurtas artimoje aplinkoje yra su lytimi susijęs smurtas, nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Niekaip nesusijęs su taip vadinama „atskirtimi“ ar „rizika“, t.y. smurtas smelkia visą visuomenę ir neapsiriboja 6 % , ar panašiai, populiacijos.
Tai ir nekeista, kad viena iš komentatorių, rašanti, kad kreipėsi į policiją ir negavusi nei apsaugos, nei pagalbos, nes nei kiek, matyt, nepanašėjo į aukščiau aprašytą „rizikos“ asmenį. Trumpiau tariant, šį įstatyminį kazusą, prieštaraujantį visai eilei tarptautinių dokumentų ir pačiam ASAAĮ, reikia kuo greičiau pašalinti (auuu, politikai!).
O kol kas bent jau pradėkime susigaudyti „kas yra kas ant Lietuvos“ – ir Įstatymą „parašė“, ir toliau nukentėjusių asmenų interesus atstovauja moterų organizacijos, o socialinės įstaigos tiesiog pagal savo išgales teikia apgyvendinimo paslaugas, ir daugiausia tiems, socialinių paslaugų įstatyme minimiems asmenims. Mūsų žiniomis Motinos ir vaiko pensione, skambiai persivadinusiame Vilniaus miesto krizių centru (jų pavadinime niekada nėra buvę žodžio MOTERYS) gyvena 6 moterys (šešios!) daugiau arba mažiau atitinkančios Socialinių paslaugų įstatymo apibrėžimą, nors ir jų atžvilgiu tai yra akivaizdi ir netoleruotina diskriminacija. Niekaip nesuprantu, kodėl net ir apsišvietę žmonės, net ir dirbantys moterų ir vyrų lygių galimybių srityje, net ir tie, kuriems pavesta šią sritį kontroliuoti, kažkodėl laiko kažkokiu ekspertu gerbiamą ponią Dirsienę. Vien tik paklausius šį laidos įrašą, labai energingai jos į eterį išleistą žodžių kratinį, gali apsisukti galva – pagrindinis pranešimas neaiškus, o šiaip jau tai „..prieš visus ir prieš viską, ir visi blogi, o ypač – SCP,… ir vaikų nemušimo įstatymas taip pat ir dar nežinia kas iš viso čia bus..“. Žodžiu, dangus griūva!
Vilniaus miesto SPC (jų yra iš viso 2, Vilniaus Moterų namai (90%) ir Moterų informacijos centras (2 seniūnijos) išvis turi pagrindo piktintis gerb. Dirsienės veikla ir elgesiu – dėl jos pogrindinės ir kaip visada didele energija pasižyminčios veiklos buvo sudarkytas Vilniaus miesto savivaldybės programos projektas ir ji dar kartą nestartavo, nes reikėjo ją taisyti. Jauna ir situacijoje nesusivokusi programos koordinatorė, patekusi į visišką šios gerbiamos ponios įtaką, ir to dėka programoje atsirado tokie „perlai“, kuriuos, ačiū Dievui, tuoj pat užprotestavo darbo grupės susitikime jos vadovas vicemeras Gintautas Paluckas, ir tai remdamasis tiesiog sveiku protu! Minimoje laidoje vienas iš šių perlų taip pat nuskambėjo – „sukursime smurtautojų gelbėjimo modelį būtent Vilniaus miestui“. Neatsižvelgiant į tai, kad panašūs įrankiai turi būti kuriami atsakingai, visų pirma, didelėms populiacijoms, kruopščiai juos validizuojant, pasitelkiant mokslinius tyrimus, kt., tai reikalauja didžiulių laiko ir išteklių sąnaudų ir labai trumpai tariant, tesiekiančiai kiek daugiau nei pusę milijono Vilniaus miesto populiacijai būtų, švelniai tariant, per didelė prabanga ir lėšų švaistymas, ir tai žinant, kad tokios programos yra absoliučiai neefektyvios ir negali būti laikomos kokia nors prevencija ir pan. Smurtaujantys vyrai – tai tiesiog interesų grupė, įsitikinusi, kad patriarchatas turi atiduoti jiems duoklę, nes kaip gi čia be privilegijuotosios grupės atstovų, kaip gi čia ne viskas jiems?? Ir tokie samprotavimai grindžiami primityviu lygybės, kaip lygiavos, supratimu, kai iš tikrųjų valstybės yra įsipareigojusios užtikrinti būtent nukentėjusių moterų žmogaus teises, jų apsaugą nuo tolimesnio smurto ir valstybės garantuojamą specializuotą kompleksinę pagalbą joms. Moterų gi organizacijos remiasi tarptautiniais tyrimais ir pasisako prieš tokį lėšų švaistymą, tarptautinė bendruomenė reikalauja vykdyti šių nusikaltimų prevenciją sustiprinant auką ir baudžiant smurtautojus. ES Nusikaltimo aukų teisių direktyva – tai tik vienas pavyzdys.
Na tai ką gi galų gale atstovauja gerbiama ponia Dirsienė??
https://www.facebook.com/edmundas.jakilaitis/videos/1804094439614588/